Pagerbiant festivalio pradžią ir jo pradininko Imants Resnis indėlį Liepoją pažymint pasauliniame muzikos žemėlapyje, prie Liepojos Simfoninio orkestro grandiozinio fortepijono žvaigždžių koncerte prisijungs trys ryškių pianistų duetai.
Agnese Egliņa kartu su Elīna Bērtiņa atliks Fransiso Pulenkos Koncertą dviem fortepijonams ir orkestrui, kurio instrumentacijoje panaudoti "džiazo" efektai kelia asociacijų su Moris Ravel Koncertu fortepijonui ir orkestrui Sol Mažor, vis dėlto neišvengiamai taip pat lyginama su Volfgango Amadejaus Mocarto Koncertu dviem fortepijonams ir orkestrui, kurį šiame koncerte atliks prancūzų muzikantų David Salmon ir Manuel Vijar kūrybinė sąjunga "Geister Duo".
"Geister Duo" pianistai kartu muzikuoja jau dešimtmetį ir užėmus pirmąją vietą garsiajame ARD fortepijonų duetų konkurse Miunchene, "Geister Duo" šiuo metu laikomas vienu daugiausia žadančių savo kartos fortepijonų ansamblių, kuris išsiskiria ypatinga menine simbioze ir muzikalumu.
Šiame koncerte pirmą karta suskambs latvių kompozitoriaus Georgs Pelēcis Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui "Tandēms", kurį atliks Andrejs Osokins kartu su Sergejs Osokins.
Dalyvauja:
Agnese Egliņa ir Elīna Bērtiņa
Sergejs Osokins ir Andrejs Osokins
"Geister Duo" (David Salmon ir Manuel Vijar)
Liepojos Simfoninis orkestras
Guntis Kuzma (dirigentas)
I dalis
Volfgangas Amadėjus Mocartas (1756-1791) Uvertiūra operai "Pagrobimas iš seralio"
Volfgangas Amadejus Mocartas (1756-1791) Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui
Solistai: "Geister Duo" (David Salmon ir Manuel Vijar)
I. Allegro
II. Andante
III. Rondo
II dalis
Georgs Pelēcis (1947) Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui "Tandem"
Solistai: Sergejs Osokins ir Andrejs Osokins
I. Canzone
II. Scherzo
Fransisas Pulenkas (1899-1963) Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui
Solistai: Agnese Egliņa ir Elīna Bērtiņa
I. Allegro ma non troppo
II. Larghetto
III. Allegro molto
Koncertas tiesiogiai transliuoja Latvijos radijo 3 "Klasika".
Volfgangas Amadėjus Mocartas (1756–1791) įėjo į pasaulio muzikos istoriją kaip Vienos klasicizmo atstovas ir bendraautoris su Juozapu Haidnu bei jau kitos kartos atstovu Liudvigu van Bethovenu. Mocarto išskirtiniai muzikiniai gabumai atsiskleidė visų tuo metu egzistavusių profesionaliosios muzikos žanrų plėtime, esminiame reformavime ir atnaujinime.
Genialus kompozitorius, pianistas, smuikininkas, dirigentas ir pedagogas, nepaisant savo trumpo gyvenimo, tapo vienu reikšmingiausių figūrų pasaulio meno istorijoje.
1781 m. jaunas ir ambicingas Mocartas atvyko į Vieną, o jau po mažiau nei metų – 1782 m. liepos 16 d. – Vienos miesto teatre įvyko jo operą su rečitatyvais „Pagrobimas iš seralio” premjera. Tai buvo pirmasis iškilaus kompozitoriaus reikšmingiausių sceninių kūrinių.
Operą „Pagrobimas iš seralio“ Volfgangas Amadėjus Mocartas sukūrė būdamas 25 metų. Jis buvo palikęs tėvo namus, persikėlęs į Vieną ir sumanęs pradėti teatrinę karjerą komiška opera, kas jau savaime buvo gana neįprasta operai kaip akademiniam ir muzikaliai dramatiškam kūriniui. Mocartas į šį darbą žvelgė su jaunatvišku entuziazmu ir didele atsakomybe, suvokdamas išrankų Vienos muzikos publikos skonį, tačiau premjera tuomet grasino tapti muzikiniu skandalu. Taip pat ir dėl to, kad seralis – tai Osmanų imperatoriaus rūmų dalis, kur gyvena haremo moterys, todėl ši vieta laikoma uždara.
Nors opera buvo sutikta prieštaringai, ji sustiprino jauno kompozitoriaus reputaciją Austrijoje. Lyginant su to meto operomis, Mocarto personažai buvo gyvybingi ir ryškūs. Po „Pagrobimo iš seralio“ premjeros 1782 m. sėkmė sekė visoje Europoje.
Muzikos istorijoje žinoma ir imperatoriaus Juozapo II replika apie šią operą: „Per daug gražu mūsų ausims ir siaubingai daug natų, mielas Mocartai!“. Kompozitorius atsakė: „Tik tiek, kiek reikia, Jūsų Didenybe!“
2006 m. Liepājos simfoninis orkestras, diriguojamas Imanto Jānio Rešnio, operą „Pagrobimas iš seralio“ pastatė ir Liepojoje, kaip spektaklio vietą pasirinkdamas Liepojos teatrą.
Nėra žinoma, kada Mocartas baigė Koncertą dviem fortepijonams ir orkestrui, tačiau tyrimai rodo, kad pirmosios ir trečiosios dalių kadencijos buvo užrašytos jo ir jo tėvo ranka ant popieriaus, naudoto laikotarpiu nuo 1775 m. rugpjūčio iki 1777 m. sausio. Tačiau dauguma šaltinių nurodo, kad koncertas buvo sukurtas 1779 m.
Manoma, kad Mocartas jį parašė, kad galėtų atlikti su seserimi Marija Ana, tačiau nėra žinoma, ar tai kada nors buvo įgyvendinta.
Po kelerių metų, kai jaunas kompozitorius siekė įtvirtinti savo reputaciją Vienoje, jis pasirinko šį koncertą kaip vieną geriausių savo kūrinių. Siekdamas sukurti ryškesnį įspūdį, jis išplėtė orkestrą, pridėdamas klarnetus, trimitus ir timpanus. Šiandien koncertas dažnai atliekamas su šia orkestruote, tačiau, kadangi šie papildomi instrumentai neaptinkami nei Mocarto autografuotoje partitūroje, nei ankstyvuosiuose spausdintuose leidimuose, nėra įrodyta, kad šie papildymai iš tiesų yra Mocarto darbas.
Kartu su Mocartu Vienoje muzikavo jo mokinė Josefa Auernhamer, su kuria jis buvo atlikęs savo sonatą keturioms rankoms ir kuriai dedikavo kelias smuiko sonatas. Savo laiškuose Mocartas nevienareikšmiškai vertino jos grojimą. Dar mažiau teigiamai jis atsiliepė apie jos išvaizdą, o gandai apie jų galimas vestuves jį supykdė, nors jos ir nesutrukdė jo santuokai su Konstancija Vėber.
Šis koncertas išsiskiria iš įprasto solinio fortepijoninio koncerto dėl dviejų fortepijonų dialogo, kai jie keičiasi muzikinėmis idėjomis. Ryškiausius fragmentus Mocartas padalija gana tolygiai tarp abiejų fortepijonų. Orkestras taip pat yra kiek tylesnis nei kituose Mocarto fortepijoniniuose koncertuose, palikdamas didžiąją dalį muzikos solistams.
Pirmoji dalis yra lyriška ir plati, tarsi Mocartas mėgautųsi pats savimi ir leistų laisvai tekėti savo idėjoms. Po jos seka lėta ir rafinuota vidurinė dalis, kurioje orkestras lieka fone žaismingai fortepijonų porai, o finalinėje dalyje mūsų laukia energingas rondo – po grakščios lyrikos fragmentų vėl sugrįžtama prie pagrindinės rondo temos.
Georgas Pelėcis (g. 1947) – latvių kompozitorius ir muzikologas, vienas žymiausių muzikos mokslininkų Latvijoje, senosios polifonijos tyrinėtojas, Jāzepo Vytolo Latvijos muzikos akademijos profesorius ir Rygos Senosios muzikos centro prezidentas.
Latvijos muzikos informacijos centro enciklopedijoje Lolita Fūrmane rašo, kad Georgo Pelėcio muzikos tonalumas atrodo spinduliuojantis nepaprastai tyrą pozityvumą. Būtent ši savybė, kurios genetinius pirmtakus galima rasti, viena vertus, renesanso ir baroko muzikoje, kita vertus – minimalizmo estetikoje, yra dvasiškai stipriausia kompozitoriaus kūryboje ir įneša į latvių muziką dar neregėtą, gaivų kvėpavimą, pulsuojantį dinamiškumu.
Liepājos 400 metų jubiliejaus tarptautiniame žvaigždžių festivalyje pirmą kartą skambės Georgo Pelėcio Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui „Tandemas“.
Kūrinį sudaro dvi kontrastingos dalys – Kansona ir Skerco.
Iš solistų tikimasi tiek virtuozinių idėjų įgyvendinimo, tiek lyrinių temų perteikimo. Orkestro faktūra taip pat pasižymi koncertui būdingais bruožais, suteikiančiais visumai didelį gyvybingumą ir ryškumą.
Muzikos stilius – būdingas kompozitoriui ir patraukiantis klausytojus pozityviais vaizdiniais, melodingumu, konsonuojančia harmonija, energingais ritmais ir klasikinės muzikos tradicijomis.
Francis Pulenkas (1899–1963) buvo žymus prancūzų kompozitorius ir pianistas, garsėjęs įvairiapuse muzika, apimančia dainas, fortepijoninius kūrinius, kamerinę muziką, chorinę muziką, operas, baletus ir simfoninę muziką.
Pulenkas gimė Paryžiuje, pasiturinčioje šeimoje, kurioje motina nuo ankstyvos vaikystės supažindino jį su muzika. Būdamas 16 metų, jis pradėjo oficialias fortepijono pamokas, tačiau jo muzikinė raida iš esmės pasikeitė po to, kai sulaukė Érico Satie dėmesio, kuris įvedė jį į Paryžiaus avangardinės muzikos pasaulį.
Pulenkas buvo kompozitorių grupės „Les Six“ („Šešetukas“) narys, kartu su Louis Durey, Darius Milhaud, Arthur Honegger, Germaine Tailleferre ir Georges Auric. Ši grupė susikūrė kaip reakcija prieš romantizmo ir impresionizmo tradicijas, siekdama paprastumo ir aiškumo muzikoje.
Pulenkas paliko didžiulį kūrybinį palikimą. Tarp jo žymiausių kūrinių – baletas „Les biches“ („Koketės“, 1923), „Koncertas dviem fortepijonams“ (1932), „Vargonų koncertas“ (1938), opera „Karmelitės dialogai“ (1957). Jo muzikai būdingas melodingumas, turtinga harmonija ir žaismingumas, atskleidžiantis tiek šviesiąją, tiek rimtąją kompozitoriaus asmenybės pusę.
Pulenkas buvo vienas pirmųjų kompozitorių, įvertinusių gramofono svarbą, ir nuo 1928 m. plačiai įrašinėjo savo kūrinius.
Jo muzika atspindi asmenybės dvilypumą – nerūpestingą gyvenimo džiaugsmą ir gilų dvasingumą. Pulenko indėlis į XX a. muziką išliko reikšmingas, o jo kūriniai iki šiol nuolat atliekami ir vertinami visame pasaulyje.
Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui buvo sukurtas per tris mėnesius 1932 m. vasarą. Jis dažnai apibūdinamas kaip Pulenko ankstyvojo periodo kulminacija.
Kompozitorius Belgijos muzikologui Polui Kolarui rašė: „Jūs pats pamatysite, koks didžiulis žingsnis į priekį tai yra, palyginti su mano ankstesniu kūriniu, ir kad aš tikrai įžengiu į savo didįjį kūrybinį laikotarpį.“
Koncertą užsakė ir jam dedikavo princese de Polignac, Niujorke gimusi „Singer“ siuvimo mašinų gamintojo paveldėtoja ir meno mecenatė, kuriai buvo dedikuota daugybė XX a. pradžios šedevrų. Jos Paryžiaus salonas buvo muzikos avangardo susitikimų vieta.
Pirmasis kūrinio atlikimas įvyko 1932 m. Venecijoje su „La Scala“ orkestru, diriguojant būsimam Čikagos simfoninio orkestro vadovui Désiré Defauw. Fortepijono partijas atliko pats kompozitorius kartu su savo vaikystės draugu Jacques Février.
Publika kūrinį priėmė palankiai, o vėliau, 1945 m., Pulenkas Koncertą dviem fortepijonams atliko su Benjaminu Brittenu.
Kūrinio instrumentuotė ir „džiazo“ elementai primena Maurice'o Ravelio koncertą fortepijonui G-dur, kurio premjera įvyko 1932 m. sausį Paryžiuje. Dažnai jis lyginamas su Mozarto Koncertu dviem fortepijonams, tačiau antrosios dalies grakšti ir paprasta melodija bei švelni orkestro pritarimo faktūra labiau siejasi su kitu Mozarto fortepijoniniu koncertu. Pats Pulenkas pripažino, kad sąmoningai grįžo prie Mozarto stiliaus, nes itin vertino jo melodines linijas ir laikė Mozartą pranašesniu už kitus kompozitorius.
Informacija apie solistus
“Geister Duo” – tai kamerinės muzikos ansamblis, kurį sudaro du ryškūs prancūzų pianistai – Davidas Salmonas ir Manuelis Vieillardas, išsiskiriantys meniniu susikalbėjimu ir laikomi vienu perspektyviausių savo kartos duetų.
Salmonas ir Vieillardas pradėjo bendradarbiauti studijų metais Paryžiaus regioniniame konservatorijoje (Conservatoire à Rayonnement Régional de Paris). Jiems kilo noras plėtoti dueto repertuarą ne kaip dviejų solistų susitikimą koncerte, bet kaip tikro kamerinės muzikos ansamblio raišką. Sėkmingai baigę savo individualias fortepijono studijas ir laimėję tarptautinius konkursus, jie toliau tobulino savo įgūdžius dueto sudėtyje.
2019 m. duetas pelnė 2-ąją vietą Tarptautiniame Šuberto pianistų duetų konkurse Čekijoje, taip pat 1-ąją vietą ir publikos simpatijų prizą Monako tarptautiniame fortepijoniniame keturių rankų konkurse. 2021 m. jie tapo 1-osios premijos laureatais prestižiniame ARD tarptautiniame konkurse Miunchene, kur taip pat laimėjo net penkis specialiuosius prizus.
Agnese Egliņa yra triskart pelniusi Didįjį muzikos apdovanojimą – „Už išskirtinį darbą ansamblyje“ (2010), „Už išskirtinį metų pasirodymą“ (2020) ir „Už išskirtinę interpretaciją“, grojant su valstybiniu kameriniu orkestru „Sinfonietta Rīga“ (2021).
Pianistė aktyviai koncertuoja su žymiausiais Latvijos muzikantais ir tarptautinio lygio solistais, nuolat kuria koncertines programas su iškiliausiais instrumentalistais.
Egliņa koncertavo daugelyje Europos šalių, Pietų Afrikos Respublikoje, Brazilijoje, JAV ir Kinijoje.
Pianistė visuomet su dideliu džiaugsmu muzikuoja Liepojoje kartu su Liepājos simfoniniu orkestru. Pastaraisiais koncertiniais sezonais Agnese kartu su LSO atliko Maurice’o Ravelio Fortepijoninį koncertą, George’o Gershwino „Rapsodiją bliuzo stiliumi“, taip pat latvių kompozitorių Pēterio Plakidio ir Kārlių Lāco fortepijoninius koncertus.
Agnese Egliņa gimė Liepojoje ir pirmąją muzikinį išsilavinimą įgijo Emilio Melngailio muzikos vidurinėje mokykloje, kur jos mokytoja buvo Anita Poļanska.
Su pianiste Elīna Bērtina pirmą kartą muzikinį duetą sudarė 2015 metais, kai kartu su orkestru „Sinfonietta Rīga“ ir dirigentu Andriu Poga atliko Alfredo Schnittke’s Fortepijoninį koncertą. 2021 metais koncertų salėje Cēsis Bērtina ir Egliņa kartu su mušamųjų instrumentų atlikėjais Guntaru Freibergu ir Juriu Āzeru sukūrė koncertinę programą „Muzika mušamiesiems instrumentams ir fortepijonui“, kurioje skambėjo Bélos Bartóko Sonatas, George’o Crumbo „Vasaros muzika“ ir Kristo Auznieko premjera „Kvapnusis laikrodis“.
Elīna Bērtiņa koncertuoja tiek kaip solistė, tiek tandeme su kitais iškiliausiais muzikantais. 2021 m. buvo nominuota Didžiajam muzikos apdovanojimui kategorijoje „Už išskirtinį darbą ansamblyje“. Ji pasirodė su Liepājos simfoniniu orkestru, „Sinfonietta Rīga“, „Sinfonia Concertante“, Latvijos nacionaliniu simfoniniu orkestru, Olštyno filharmonijos orkestru ir Vokietijos styginių filharmonija, su kuria 2018 m. leidosi į vasaros turą.
Bērtina muzikavo su žymiausiais latvių atlikėjais – violončelininkėmis Gunta Ābele, Ieva Upatniece, klarnetininku Mārtiņu Circeni, fleitininke Ilona Meija, saksofonistu Oskaru Petrauskiu, perkusininke Elīna Endzele ir daugeliu kitų. Ji taip pat bendradarbiavo su tokiais dirigentais kaip Normundas Šnē, Imantas Rešnis, Atvaras Lakstīgala, Andris Poga, Andris Vecumniekas, Tadeusz Wojciechowski, Yalçın Adıgüzelov.
Bērtina yra ir Liepājos fortepijono žvaigždžių festivalio dalyvė.
Ji baigė Jāzepo Vytolo Latvijos muzikos akademijos magistrantūrą, mokydamasi Sergejaus Osokino klasėje.
Sergejus Osokinas yra vienas ryškiausių šių dienų Latvijos fortepijono meno atstovų. Trijų Žvaigždžių ordino kavalierius, menotyros mokslų daktaras, Jāzepo Vytolo Latvijos muzikos akademijos profesorius.
Sergejaus Osokino gilios, spalvingos ir subtilios interpretacijos visuomet suteikia ypatingą malonumą klasikinės muzikos gurmanams. Pianisto repertuare – įvairiausių stilių ir epochų kūriniai, tačiau jam ypač artima Johanno Sebastiano Bacho, Ludwigo van Beethoveno, Roberto Schumanno, Alexandro Skriabino ir Alfredo Schnittke’s muzika.
Už Johannes’o Brahmso Antrojo fortepijoninio koncerto atlikimą pianistas pelnė Latvijos Didįjį muzikos apdovanojimą.
Sergejus Osokinas aktyviai koncertuoja ir veda meistriškumo kursus Latvijoje, Vokietijoje, Norvegijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Baltarusijoje, taip pat Danijoje, kur jau daugelį metų glaudžiai bendradarbiauja su Danijos Karališkąja muzikos akademija.
Pastaraisiais sezonais kartu su sūnumis Andreju ir Georgu Osokinais pianistas surengė koncertus „Trīs Osokini“ (Trys Osokinai) Latvijos nacionalinėje operoje, Dzintarų koncertų salėje ir kitose scenose, taip pat 2015 m. gruodį Liepojoje pirmą kartą skambino naujaisiais „Lielais dzintars“ koncertiniais fortepijonais.
Sergejus Osokinas yra ne tik išskirtinis pianistas, bet ir itin talentingas pedagogas, išugdęs sėkmingiausius ir žymiausius latvių pianistus, tokius kaip Elīna Bērtina, Andrejs Osokins, Georgs Osokins, Vestards Šimkus, Aurēlija Šimkus, Katrīna Gupalo, Arta Arnicāne, Rihards Plešanovs ir daugelį kitų.
Andrejas Osokinas dalyvavo svarbiausiuose pasaulio pianistų konkursuose, įskaitant Arturo Rubinšteino tarptautinį pianistų konkursą Tel Avive, Long-Thibaud tarptautinį konkursą Paryžiuje, Lydso tarptautinį pianistų konkursą ir Karalienės Elžbietos tarptautinį pianistų konkursą Briuselyje.
2008 m. pelnė Latvijos Didįjį muzikos apdovanojimą kategorijoje „Metų debiutas“.
Kritikai vertina pianistą kaip atlikėją, turintį „hipnotizuojantį asmenybės žavesį, plačią ir ekspresyvią garso spalvų paletę bei nepaprastai įtikinamą įvairių muzikos stilių pajautą“.
Andrejas Osokinas reguliariai veda meistriškumo kursus Latvijoje ir užsienyje, taip pat vadovauja fortepijono klasei Jāzepo Vytolo Latvijos muzikos akademijoje. 2018 m. jam buvo suteiktas prestižinis Asocijuoto nario statusas Londono Karališkojoje muzikos akademijoje.
Andrejas Osokinas yra aistringas šiuolaikinės fortepijoninės muzikos ambasadorius ir aktyviai bendradarbiauja su kompozitoriais, skatindamas naujos muzikos kūrimą fortepijonui. Be solo fortepijono koncertų, jis taip pat pirmą kartą atliko du jam dedikuotus fortepijoninius koncertus: Jura Karlsono simfoniją-koncertą (dar žinomą kaip Antroji simfonija, 2019 m.) ir Zigmāro Liepiņio Fortepijoninį koncertą (2023 m.).
2020 m. pianistas įkūrė Osokino Laisvės festivalį, kuris kasmet skatina naujas muzikines partnerystes ir koncertines programas, tapdamas susitikimo vieta profesionalams ir klausytojams bei primindamas, kad muzika ir menas gali suvienyti žmones bei suteikti jiems energijos veikti.
Nuo 2022 m. festivalis yra skirtas Ukrainai, kur 2022 m. vasario 24 d. prasidėjo žiaurus Rusijos pradėtas karas, tebesitęsiantis iki šiol.
2023 m. Andrejas Osokinas buvo apdovanotas aukščiausiu Latvijos valstybės apdovanojimu – „Trijų Žvaigždžių ordinu“ už labdaros renginių ir koncertų organizavimą.
Festivalį remia Latvijos Respublikos Kultūros ministerija, Valstybės Kultūros kapitalo fondas, Liepojos miestas.
INFORMACIJA LANKYTOJAMS:
Nuolaidos:
Mokiniams, studentams, neįgaliesiems, pensininkams – 3 eurai
3+ šeimos kortelės savininkams – 30 proc.
Mokytojams, dėstytojams ir medicinos darbuotojams – 20 proc.
Grupėms (10 ir daugiau lankytojų) – 20 proc.
Įsigyjant grupinius bilietus internetu, prašome rašyti el.paštu sales@lso.lv
Apsilankius koncerte privaloma pateikti nuolaidą patirtinantį dokumentą.
Naudinga:
Koncertas prieinamas klausos negalią turintiems žmonėms, nes jo metu bus įjungta indukcinės kilpos funkcija. Remiantis klausos negalią turinčių žmonių patirtimi išbandant šią sistemą, geriausia klausymosi patirtis galima centrinio parterio zonoje nuo 5 iki 12 eilių – nuo 6 iki 28.
